Baltų dievai:

Aitvaras
  
Namų mitinė būtybė, nešanti vogtus grūdus, varškę ar pinigus. Įžeistas ar įskaudintas jis gali sudeginti namus. Aitvarą galima išperinti iš septynmečio juodo gaidžio kiaušinio.
Alcis (Algis)
  
Baltų religijos ir mitologijos šaltiniuose paminėtas vos kartą. Manoma, kad jis atstovauja milžinų rasei. Alcio vardas siejamas su žodžiu alga „darbo užmokestis“; šis galėjo būti mokamas už tarnybą dievams, mat Alcis – dievų pasiuntinys. Eidavo pasiremdamas išrautu medžiu, o ant pečių nešdamas žmoną.
Apidėmė
 
Sodybvietės dvasia. Pakeistos arba apleistos gyvenvietės deivė. Tuo pačiu vardu vadinama sodybos vieta, kurią paprastai ženklina juoda žemė ir seni medžiai. Tai šeimos židinį globojusių dievybių, sykiu ir protėvių buveinė, kurios dievai nepalieka be globos.
Auska
Auska - saulės deivė. Minima Jono Lasickio veikale „Apie žemaičių dievus“ (1580 m.) kaip nusileidžiančios ir vidudienio saulės spindulių deivė. Kiti šaltiniai šio vardo neprimena.
Austėja
Bičių ir šeimos globėja. Rūpinasi šeimos klestėjimu ir gausėjimu, prižiūrėjo, kaip laikomasi tam tikro moralinio kodekso; darbštumas, sąžiningumas, dosnumas ir vaišingumas buvo svarbiausios jo vertybės. Jai aukodavo nuotakos, ištėkšdamos lašelį medaus prieš pirmąjį savo šokį, taip linkėdama sau gausios ir darnios šeimos.
Aušautas
Sveikatos dievas, ligonių globėjas. Simbolis gyvatė. Dievas, teikiantis žmonėms ir gyvūnams sveikatą, vaistažolėmis ir įvairiomis maginėmis priemonėmis gydantis ligas. Manoma, kad Aušveitis, latvių vadintas Ausekliu, o prūsų – Auššautu, yra dangaus deivės Aušrinės brolis.
Aušrinė
Grožio, jaunystės deivė gimusi marių gelmėse. Saulės tarnaitė. Ji prakuria ugnį užtekančiai Saulei. Šimtmečiais žmonėms ji buvo rytinis laikrodis, kelrodė žvaigždė (didžiausia ir skaisčiausia žvaigždė).
Babaušis
Gąsdinanti šmėkla, tūnanti tamsiuose namo, lauko kampuose.
Bangpūtys
Jūros ir marių stichijos dievybė. Tai jūros vėją valdantis dievas, nuo kurio priklauso žvejų likimas ir žūklės sėkmė. Pamaryje buvo tikima, kad einant žvejoti dievo garbei reikia sudeginti medinį šaukštą, o tinklą su šermukšnio šakelėmis pertraukti per slenkstį.
Bezlėja
Bezlėja - Saulės tarnaitė. Vakaro sutemų deivė, minima jau XVI a. rašytojų. T.Narbutas rašo, kad ji esanti Saulės tarnaitė, uždaranti dangaus vakarų vartus. Vardas kildinamas iš veiks mažodžio „blįsti“ (temti) arba „žlėja“ (prietema). Funkcijos sureikšminimas tikriausiai bus kilęs iš heliakinių ir akroniktinių stebėjimų, kuriais paremti archajiniai kalendoriniai matavimai (pvz., Palangos Birutės alke).
Brėkšta
sapnų dievybė. Tai rytmečio prieblandos ir vakaro sutemų deivė, minima jau XVI a. raštuose. T.Narbutas (1835m.) ją pristato kaip sapnus siunčiančią dievybę, tokiu būdu perspėjančią žmones apie būsimus grėsmingus įvykius.
Bubilas
Vaisingumo dievybė. Tai besaikis, erotiškas bičių dievas, tranų valdovas. Jo veiklą riboja Austėjos moralinis kodeksas.
Ežerinis
Vandens telkinių dievybė. Sakmėse pasakojama apie padange keliaujančius ežerus, kurie nusileidžia atspėjus jų vardą.
Gabija
Gabija – namų židinio ir šeimos deivė, sauganti nuo gaisro ir perkūnijos. Ši dievaitė simbolizuoja namų jaukumą. Dievybės vardas tikriausiai kilęs iš žodžio gaubti.
Gabjaujis
vyriškos lyties mitinė būtybė, globojanti javus bei pastatus, kur jie laikomi. Jam aukojamas juodas, baltas, margaplunksnis, tik ne raudonas gaidys (kad išvengus pastatų gaisro).
Gardaitis
laivininkų dievas. Sinonimas – Bardaitis. Tai barzdočius jūreivių dievas, žinomas iš prūsiškų šaltinių. Jam aukojamos žuvys, išplaukiant į marias ar jūrą. Dievybės simboliu gali būti būrvaltės (kurėno) vėtrungė, unikalus Kuršmarių žvejų kultūros paveldo objektas
Girinis
Girinis – miško dievas, kurio garbinimo baltų religijos ir mitologijos šaltiniai išsamiau neaprašo. Gali būti, kad Girstis yra tik vienas iš daugelio vardų, kuriais buvo vadinami miško dievai – kiekviename krašte jie turėjo vis kitą vardą.
Javinė
Rugio dvasia. Šiai dvasiai buvo aukojamos vištos žemomis skiauterėmis, jų mėsa sukapojama į smulkius gabalėlius, kad rugiai būtų tankūs, varpingi, neišeitų į šiaudus.
Kalvis
KALVELIS (TELIAVELIS)-Saulės išvaduotojas, sutvėrėjas, amatų globėjas. KALVIS – mitinis Saulės sutvėrėjas, minimas etiologinėse sakmėse
Karvaitis
prieauglio globėjas. Naminių gyvulių prieauglio, veršelių globėjas.
Kaukas
Skalsos dievybė. Atneša namams skalsą ir ūkio sėkmę. Jie yra žemės produktų tiekėjai: daugina javus ir šieną (iš vieno atnešto grūdo atsiranda maišas, iš šapelio – šieno vežimas). Kaukas atneša ne turtą, o skalsą. Skalsos dėka daiktas nesusinaudoja arba susinaudoja labai iš lėto. Kauką į namus galima prisivilioti rudenį pasiuvus jam lininius marškinėlius.
Kelukis
Kelio dievaitis, keliautojų globėjas. Persijuosę diržu ar juosta, keleiviai su vyžomis, rankoje laikydami lazdą, aukojo Kelukiui baltas vištas ir meldė, kad jis lydėtų kelionėje, kad laiminga būtų ir kelionės pradžia, ir pabaiga. Jo pagerbimui kryžkelėje tapo tradicija sukrauti akmenų krūvą, Žemaitijoje ant tokių akmenų imta statyti koplytėles.
Kerpyčius
Miško augmenijos dievybė - Šią dievybę mini XVI a. raštai kaip miško paklotės globėją. Kerpyčius sietinas ir su namų statyba, nes samanos (kiminai) naudojamos plyšiams tarp sienojų užkamšyti. Kai prireikia vaistus iš žolelių sutaisyti, pridedama ir tų samanų, išpeštų kryžmiškai iš trobos kampų.
 Kremata
Diendaržio dievybė. Sinonimai: Krukis, Kremara. Tai mitinis kiaulių auginimo globėjas. Krematos garbei būdavo kūrenami židiniai, o kiaulės apšlakstomos alumi. Kiauliena – būtinas visų agrarinių kalendorinių švenčių patiekalas; pradedant nuo ausų per Kalėdas, baigiant stimburiu per Užgavėnias.
Kupolė
Augalijos deivė. Kupolės tai vasaros saulėgrįžos šventės išvakarės, vakaras (Joninės), kuomet žoliaujama, pinami vainikai. Šventės metu atliekamos įvairios apeigos: merginos plukdo vainikėlius, buriama iš nuskintų 9 gėlių. Gamtoje tikrai yra toks ir augalas – kupolis.
Laima
Likimo deivė. Sakmėse Laima prie kūdikio lopšio verpia likimo siūlą, o susuktą kamuolį įduoda. Kukuodama kaip gegutė skaičiuoja gyvenimo metus. Simbolis - verpstė.
Lauksargis
Dirbamos žemės globėjas. Saugant derlių nuo stichinių nelaimių, kaimo žemė buvo apvagojama dvyniais jaučiais, o pirmoje vagoje užkasama duona su viduje įkeptu kiaušiniu – maisto aukos.
Laumė
Doros ir moralės sergėtoja. Tai paupio bei paežerės dievaitė, pasirodanti pavakariais. Jos nepaprastai stiprios, nesugeba valdyti savo jėgų. Prisiviliojusios vyrą myluoja tol, kol negyvai užkamuoja. Jaučia silpnybę kūdi Brėkštakiams, vagia nekrikštytus vaikus, pakeisdamos juos šiaudų kūliais.
Lazdona
Riešutų dievaitė, minima XVI a. raštuose. Labai tikėtina ją buvus itin svarbia dievybe lydi minės žemdirbystės laikais, kai išdeginus miško plotus, ten išaugdavo lazdynai. Riešutai – karių ir keliautojų maistas. Rasti dvigubą riešutą – keimerį – liaudiškuose tikėjimuose laikoma sėkmės ženklu. Padovanoti tokį merginai – užuomina piršlyboms.
Leda
žiemos dievaitė - Tai sniegingojo pusmečio dievaitė, kuri prisimenama trečiomis ar ketvirtomis dienomis („ledų“ dienos) po svarbiausių pavasario bei vasaros pradžios švenčių - Velykų, Sekminių. Tomis dienomis nieko negalima dirbti, antraip ledų kruša vasarojų išmuštų. Dievybės vardas pasikartoja kalendorinių, o ypač žiemos periodo dainų refrenuose.
Ligyčius
santarvės dievybė - Tai vienybės, žmonių gerų ir teisingų tarpusavio santykių kūrėjas. Tikėtina, kad padėdavęs derybose ir teismuose. Minimas XVI - XVII a. raštuose
Maumas
šulinio šmėkla - Juo gąsdinami vaikai, kad neįkristų į šulinio vandenį. Vardas žinomas iš kasdieninės šnektos, priežodžių. Vaikų kalboje maumu vadinamas snarglys. Taigi ir mitinė būtybė, iškylanti iš šulinio – gleivėta, aptekusi maurais.
Medeina
Miško dievaitė. Tai laukinių žvėrių valdovė ir globėja. Jai aukojama prašant gyvulius apsaugoti nuo vilkų, pirmą kartą ginant juos į laukus.
Mėnulis
Laiko dievaitis, Saulės vyras. Kol jaunas, jis teikia jaunystę ir sveikatą, kai stoja priešpilnis – viską augina. Pilnatis lemia namų turtą ir gėrybių gausą, o delčia – nykimą. Mėnulio fazių kilmė aiškinama taip – Mėnulis vis labiau toldamas nuo Saulės laidos įsimyli Aušrinę ir išduoda Saulę. Perkūnas jį baudžia už neištikimybę, perskirdamas jį pusiau ir jis pradeda dilti.
Milda
Meilės deivė. Pastatyti suoliukai, kad šeimos galėtų pasėdėti, parodyti savo jausmus, meilę.
Numėjas
Namų dievybė. Tai geroji namų dvasia, teikianti saugumo ir jaukumo jausmą. Apibendrintas visų namus globojančių dievybių vardas, kuriuo vadinamos namų ugnies, duonos ir jos raugo dievybės, taip pat daugelis kitų, nuo kurių priklausė namų laimė, turtas, žmonių ir naminių gyvulių gyvybė ir sveikata.
Pergrubis
Pavasario ir augmenijos dievas. Pavasarį nuvalo pašalą, gruodą ir skatina augti lapiją ir žolę.
Perkūnas
Kovoje su požemio valdovu Velinu perkūnas išlaisvina žemę iš žiemos sąstingio ir pradeda naują gyvybės ciklą gamtoje. Jis vaizduojamas kaip galingas rudabarzdis vyras, dangumi važiuojantis ožiais pakinkytu vežimaičiu, ginkluotas kirviu ir žaibais.
Pilnytis
Klėties dievybė. Turto, skalsos, pritekliaus dievas. Jo funkcija – pamaitinti šeimą. Jo prašoma auginti pilnas varpas, gausinti derlių klojimuose. Jam aukojami pirmieji javų pėdai, medus ir pienas.
Praamžius
Visatos ir pasaulio sutvėrėjas, dorovės, moralės, teisybės principų kūrėjas. Kasdieninio gyvenimo tėkmės jis neveikia, pavesdamas tai žemesnio rango dievams. Jis pasaulį aplanko kaip žilas senelis, gerasis ganytojas, kad įsitikintų ar žmonės tebesilaiko jo duotų priesaikų.
Ragana
Žolininkė, aiškiaregė, žmogui ir gamtai kenkianti deivė. Ragana kildinama iš žodžio regėti, t.y. žinoti dievų pasaulio paslaptis. Jos blogosios savybės ypatingai atsiskleidžia Joninių rytmetį, kada jos gali atimti kaimynų karvių pieną, išaižyti žirnius. Gali keisti savo pavidalą – pasiversti jauna mergina, šarka, rupūže.
Saulė
Danguje ir mariose gyvenanti deivė, keliaudama per dangaus skliautą auksiniu vežimu, o per marias plaukianti laiveliu, formuoja dienos ir nakties ciklą. Tai nepaprasto grožio deivė, gimusi per Kalėdas, ištekanti per Velykas, per Rasas susilaukianti kūdikio ir globoja visus, kuriems reikia globos – vaikus, našlaičius, piemenėlius ir kt. (Pavaizduoti 12 zodiakų ženklų, kurie buvo rasti Gardino bažnyčių rūsyje).
Šiaurinė
Ryškiausia žvaigždė dangaus skliauto šiaurėje. Tai kelrodis, vartai į anapusinį pasaulį. Vaizduojamas paukščių takas.
Upinis
Tekančių vandenų dievybė. Meldžiant, kad vanduo visuomet tekėtų skaidrus, Upiniui buvo aukojamas baltas paršelis. Aukota ir važiuojant per tiltą ar brastą, prieš išplaukiant į kelionę ir einant maudytis.
Vaižgantas
Linų dievybė. Jis įsikūnijantis sėmenyse, su daigu išdygstantis, išaugantis ir pereinantis visą lino kančią (rovimą, merkimą, mynimą ir t.t.). Todėl tai mirštantis ir vėl atgimstantis dievas. Jam aukojami iš sėmenų pagaminti paplotėliai ir alus.
Vakarė
Aušrinės sesuo bei saulės tarnaitė. Aušrinė prakuria ugnį, o vakarė kloja patalus Saulės miegui. Prie Kūčių stalo žmonės sėsdavosi užsižiebus Vakarei.
Velinas
Požemio valdovas, tarpininkas tarp gyvųjų ir mirusiųjų, kas atspindi ant galvos esančios eglės, o apačioje kaukolės. Iš pradžių Velinas buvo gyvulininkystės globėjas, iš čia tokie jo požymiai kaip ragai, kanopos, uodega. Turėti gyvulių, reiškia būti turtingam, tai jis valdė ir pinigus. Vėliau jo valdymo sferai priskyrus ganyklų augmeniją jis tapo ir požemio valdovu. Velinas rudenį gruodu užrakina žemę, žiema jo viešpatavimo metas.
Žemėpatis
Mirties dievaitė, Laimos sesuo. Simbolinis atributas kanklės, kurių muzika palydėdavo velionį į pomirtinį pasaulį. Likimo siūlą nukerpa avių kirpimo žirklėmis. Ji kartu su Laima važiuodavo vienu vežimu, bet nežinodavo viena kitos planų ir visad pykdavosi dėl žmogaus laimės.
Žemyna
Žemės derlumo deivė, Žemėpačio žmona. Ji gyvybės teikėja ir išlaikytoja.