Sigitas Jakubauskas: „Teatras visada išliks" Daiva Vaitkevičiūtė / Etaplius.lt (2011 01 15)

Aktorių Sigitą Jakubauską Lietuva pažįsta kaip vieno pagrindinių vaidmenų atlikėją seriale „Naisių vasara". Be jo sunkiai įsivaizduojamas Šiaulių dramos teatras. Nuo 1977 metų Sigitas jame sukūrė daugiau nei aštuoniasdešimt vaidmenų. Aukščiausią šalies aktorinio meistriškumo apdovanojimą „Kristoforą" pelnė 1996 metais. Du kartus „Auksiniam scenos kryžiui" nominuotas menininkas net nebepamena, kiek kartų išrinktas metų aktoriumi Šiauliuose.
Sausio 20 dieną turėsime progą pamatyti naujausią S. Jakubausko darbą – Šiauliuose, koncertų salės „Saulė" „Vitražų" salėje vyks muzikos ir poezijos spektaklis pagal Antano A. Jonyno eiles „Krioklys po ledu".

- Kodėl iš gausybės poetinio žodžio meistrų spektakliui pasirinkote Antano A. Jonyno kūrybą?
- Susipažinau su A. A. Jonynu dar studijų laikais Vilniuje. Man jo kūryba labai artima, melodinga, ritmiška – tiesiog muzikinė poezija. Jonynas plėtoja eilėraštį kaip muzikinę improvizaciją, žaisdamas garsų sąskambiais ir melodingais pakartojimais, pereidamas į kintantį džiazo ir bliuzo ritmą, sukurdamas nepertraukiamo muzikinio bangavimo magiją. Tai labai didelis žodžio meistras, talentingas vertėjas – ne veltui Nacionalinės premijos laureatas. Prieš daugelį metų su šiauliečiais muzikantais buvome pastatę A. A. Jonyno poemą „Larisa". Tai buvo pirmas toks projektas, sulaukęs pasisekimo ir Lietuvoje, ir Lenkijoje.
Dabar vėl nusprendėme grįžti prie šio žanro. Ir nieko geresnio už A. A. Jonyną neradau. Kai kam tai nuskambės kaip nostalgiškas jaunystės prisiminimas, o kai kam bus gražus atradimas. Tie eilėraščiai yra amžini, kaip būna amžinos dainos, amžina muzika.

- Ar turite brangiausią vaidmenį, mylimiausią scenos partnerį?
- Kad vaidmuo buvo artimas, dažniausiai supranti tik tada, kai spektaklio nebelieka. Galėčiau išskirti keletą vaidmenų – tai Kainas, Šveikas ir kaimynas iš M. Lado „Labai paprastų istorijų".
Kalbėdamas apie scenos partnerius norėčiau prisiminti šviesios atminties Praną Piauloką. Mes buvome labai skirtingi, vykdavo ir kūrybiniai ginčai, bet su juo visada buvo malonu dirbti. Labai svarbu yra kontaktas, kai susidaro tam tikra erdvė tarp dviejų žmonių.
Tačiau man svarbiausias yra kontaktas su žiūrovais, kurį geriausiai pajuntu tyloje, kai nėra žodžių - salė nutyla ir tu tyli. Tą akimirką susidaro žodžiais nenusakomas energijos laukas. Ir tada supranti – spektaklis nepraėjo veltui. Kontaktas įvyko.
Žmonės dabar pratinami prie „popsinės" kultūros, bet aš tikiu, kad teatras visada išliks. Teatrui, kaip ir rimtai muzikai, reikalingas išprusęs žiūrovas. O realybė yra ta, kad ne visi turi galimybę ateiti ar atvažiuoti į teatrą ir žmonių čia negalima kaltinti. Bet tai yra liūdna.

- Žmonės Jus pažįsta, netgi tapatina su žiniuoniu iš „Naisių vasaros". Koks Jūsų požiūris į lietuviškus serialus?
- Filmavimasis seriale „Naisių vasara" ilgai išliks atmintyje. Na ir kas, kad tenka dirbti visą vasarą. Darbas Naisių kaime man tarsi atostogos dėl daugelio priežasčių: ir komanda šauni, ir vietiniai kaimo žmonės prisideda prie serialo kūrimo, mielai užleidžia savo sodybas filmuoti, pakenčia kūrybinės grupės šurmulį ir netrukdo dirbti. Ta šiluma, kurią jaučiame iš vietinių kaimo žmonių, persidavė ir į serialą.
Į kaimo gyventojo vaidmenį nebuvo sunku įsijausti. Moku ūkio darbus dirbti – ir malkas skaldyti, ir žolę dalgiu pjauti. Man patinka įvairūs padargai ir įrankiai, o ūkinių prekių parduotuvėje jaučiuosi tarsi vaikas į žaislų krautuvę papuolęs.
Aišku, filmavimo tempas ir serialo biudžetas neleidžia padaryti tokios kokybės, kokios norėtųsi. Bet geriau tegu žmonės žiūri lietuviškus, o ne meksikietiškus serialus.